Seniai seniai gyveno keturios mergaitės, kurioms nestigo nei valgio, nei gėrimo, nei drabužių, net ir mažučių pramogų. Jos turėjo gerų draugų, o tėvai jas nepaprastai mylėjo, bet joms vis buvo negana. Kartą jos pasiteiravo senutės, ką turėtų daryti, kad taptų laimingos, ir ši atsakė: „Kai būsite kuo nors nepatenkintos, pasvarstykite, kiek jums duota, ir išmokite būti dėkingos už tai.“

Tai istorija apie gerumą ir žmogiškumą, apie kasdienes pastangas išlikti, išmokti, pažinti, suprasti, leidžiančias pasijusti laimingoms – tikroms mažoms moterims.