„Žinau, kad prisimeni“ – sudėtinga istorija, kurioje grakščiai susilieja praeitis ir dabartis. Tai įtemptas ir puikiai parašytas romanas apie atminties fenomeną ir kaltės jausmą, pasakojimas, kuriame niekas nėra taip, kaip atrodo, o netikėti siužeto posūkiai nuolat keičia viską, kas atrodė aišku.

Mažame miestelyje dingsta mergina. Jos kūnas nerastas. Byla laikoma išaiškinta, nusikaltėlis nubaustas, nors tamsių vietų joje apstu.

Daugiau nei po dvidešimties metų Olofas Hagstriomas ryžtasi grįžti į kažkada jo atsisakiusios šeimos namus. Vos atsidūręs prie paradinių durų, kurių raktas, kaip ir kadaise, guli paslėptas po tuo pačiu akmeniu, jis supranta, kad nutiko kažkas baisaus. Viduje, tarsi išprotėjęs, draskosi šuo, tvyro baisus dvokas, ant grindų telkšo vanduo. Olofo tėvas, kuris nebendravo su juo du dešimtmečius, tįso negyvas duše. Šios keistos mirties tyrimas policijos detektyvei Eirai Sjodin pažadina seniai pamirštus košmarus. Jai tebuvo devyneri, kai keturiolikmetį Olofą Hagstriomą, pripažinę kaltu dėl vietinės mergaitės išžaginimo ir nužudymo, išsiuntė į pataisos namus. Šis nusikaltimas paliko pėdsaką visų miestelio gyventojų sąmonėje. Tarsi negyjanti žaizda, baimė aptemdė ir Eiros vaikystę.

Niekas niekada miestelyje Olofo daugiau nematė. Iki dabar.

Klasikiniame, skandinaviškos atmosferos ir išraiškingų veikėjų kupiname mistiniame detektyve bylos užkulisiai ir senos nuodėmės atsiskleis naujoje šviesoje, o genialiai apgalvoti siužeto posūkiai nuolat pakeis viską, kas jau atrodė aišku…