Rašyti apie karą tuomet, kai tikrus šūvius esi girdėjęs tik tire, nėra paprasta. Neką lengviau mąstyti apie gyvenimą bunkeryje, sėdint prie kompiuterio trijų kambarių palėpėje. Kam man to reikėjo? Tikrai ne tam, kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą. Man patiko šis karas. Supratau, kad heroizmo ir niekšybės jame buvo po lygiai, po lygiai drąsos ir bailumo. Meilė tėvynei nenužudė meilės moteriai. Gal tik mirties buvo kiek daugiau nei gyvenimo. Išsigandęs kareivis man pasirodė gyvesnis uz bebaimį, sutrikęs – tikresnis už viskam pasiryžusį.

Todėl mano personažai truputį herojai, truputį niekšai, kartais – monstrai, o kartais – nevykėliai. Iškasiau jiems ne brolišką kapą, o tik paprastą jaukią žeminę, kurioje jie, tikiuosi, kiek ilgiau pagyvens.

Marius Ivaškevičius