Vieną liepos naktį dešimtmetis Itanas ir jo geriausias draugas Bilis užmigo palapinėje, pastatytoje ramiame jaukiame Itano namo kieme. Ryte Itanas pabudo vienas. Naktį kažkas peiliu perrėžė palapinę ir išsivedė Bilį. Daugiau berniuko niekas nebematė.

Praėjus trisdešimčiai metų, Itanas nenoriai sugrįžta į savo vaikystės namus. Kamuojamas košmarų ir nemigos, jis ima pastebėti keistus dalykus, vykstančius nakties glūdumoje. Atrodo, kad kažkas vidury nakties klaidžioja po gatvę, o Itano kieme vis dažniau atsiranda Bilio pėdsakų. Ar tai žiaurus kažkieno pokštas? O gal Bilis, ilgus metus laikytas mirusiu, kažkokiu būdu sugrįžo?

Itanas nusprendžia galų gale išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko tą lemtingą naktį. Kuo arčiau tiesa, tuo aiškiau jis suvokia, kad nė viena vieta – nei tylus miškas, nei ramus priemiesčio kiemas – nėra visiškai saugi. Ir kad praeitis niekada neišnyksta: ji randa būdų sugrįžti.