Pavasario buvo pilnas oras ir žemė; svaiginantis jo ilgesys ir nerimas skverbėsi net į mažą, tamsų Kurmio namelį. Taigi visai nenuostabu, kad Kurmis staiga trenkė teptuką ant grindų, šūktelėjo: „Kad jį kur! Teprasmenga ta pavasario ruoša“, – ir, net neapsivilkęs švarkelio, išrūko pro duris. Kurmis kniso, rausė, gramdė žemę nagais, kapstė ją ir vėl gramdė, rausė, kniso, uoliai darbuodamasis letenėlėmis ir visą laiką niurnėdamas panosėje: „Aukštyn, aukštyn, greičiau į viršų!“ Tik staiga – šmukšt! – jo snukutis išniro į saulės šviesą, ir Kurmis kūlversčia išsirito į šiltą pievos žolę.

Metęs pavasarinį tvarkymąsi, Kurmis nuklysta per pievas ir atsiduria prie dar niekad nematytos upės. Čia nuoširdžiojo žvėrelio laukia ir daugiau staigmenų, pakeisiančių jo gyvenimą. Su naujaisiais draugais – sumaniuoju Vandeniniu Žiurkinu, mąsliuoju Barsuku ir užsispyrėliu Rupūžiumi – Kurmis patiria gausybę neįtikėtinų nuotykių. Vietoje nenustygstantis Rupūžius nukniaukia svetimą, bet greitą... nuostabų... didžiulį... automobilį ir patenka į kalėjimą. Vėliau draugams tenka didvyriškai susigrumti su pavojingais Gūdžiosios Girios gyventojais, užgrobusiais Rupūžiaus dvarą.