Valentino Masalskio talentas – vie­nas ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre. Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius (vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o Masals­kis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo pro­fesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskai­tos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuo­jantį teatro menininką, kuris taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus.

Iš atvirų ir aistringų pokalbių ryškėja ir Masalskio kelias, ir šio kelio ženklai: darbas Kauno valstybiniame dramos teatre, jo suorganizuotas „Menų sambūris“, kuriame jis debiutavo kaip režisierius (Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“), kontroversiškų nuomonių sulaukę jo nepriklausomi projektai („...su Goethe’s „Faustu“) ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji”, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga” ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras”, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, joje pateikiama detali aktoriaus ir režisieriaus kūrybinė biografija, kolegų mintys apie šią išskirtinę Lietuvos teatro asmenybę.