Hansas Kristianas Andersenas visą savo brandų gyvenimą iki pat mirties rašė dienoraštį. Išskyrus neilgą tarpsnį. Grįžęs iš kelionės po Italiją 1834-ųjų vasarą, būsimasis pasakininkas pusantrų metų dienoraštyje nepaliko nė vieno įrašo. Vis dar nežinoma, kodėl. Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Jau kuris laikas kišenėse švilpauja vėjai, o aukštuomenė demonstratyviai juokiasi tiesiai į akis. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną. Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą. O tam prireiks ne tik pasinerti į tamsiausius, alkoholiu ir išmatomis dvokiančius Kopenhagos užkampius, bet ir įtikinti prisijungti užvis labiausiai jo nekenčiantį žmogų – nužudytosios Anos seserį Molę. Keistajai detektyvų porai duodamos trys dienos: arba ras nusikaltėlį, arba, įtūžusios minios džiaugsmui, Hanso Kristiano galva lėks nuo pečių.  „Kokia istorija!“  „Niūri, kvapų persmelkta, susiskaldžiusi dekadentiškų turtuolių ir vargšų Kopenhaga, įstrigusi ant slenksčio tarp pažangos ir prietarų. Įspūdinga ir tikra.“