„Tylos knyga“ – savita meilės istorija. Meilės tylai ir vienatvei, kuri negąsdina, priešingai – grąžina mums tai, ką esame seniai praradę. Įsiklausymą į save, vidinę ramybę, nuostabius pojūčius, kuriuos tyla išryškina ir paaštrina. Balsus, kylančius iš mūsų pačių vidaus. Galiausiai tyla – ir religinis potyris, tiksliau, sąlyga stiprėti ir skleistis dvasiai.

Tyloje buvo atsidūrę – savo ar ne savo noru – daugybė žmonių. Didieji keliautojai, tyrinėtojai, atsiskyrėliai, žmonės, palikti negyvenamose salose ar išsiruošę tyrinėti Arkties platybių. Buriuotojai kelionėse aplink pasaulį. Mistikai. Visi jie apie tylą rašo ypatingai – ji buvo jų svarbiausia palydovė, gydanti, o kartais – ir žudanti. Apie jūreivius ir dykumos tėvus, sodininkus, vienuolius ir poetus rašytoja kalba su neblėstančiu susižavėjimu – nes ji pati yra viena iš jų, tų nematomos tylos brolijos narių.