Jei nusprendei šauti temstant, turi būti tikras, kad šūvis bus mirtinas. Kitaip pašautą gyvūną teks vytis tamsoje. Vienam. Turi užbaigti savo darbą, kad ir kiek dienų ar naktų tai truktų, ir nesvarbu, kad esi alkanas ir pavargęs. Girdi, vaikine?

Prieš dvylika metų Sarą Beiker buvo pagrobęs Votleiko žudikas, žiauriai kankino ir prievartavo. Nors jai pavyko pabėgti, o nusikaltėlis buvo pagautas, Sara neteko visko: vyro, vaiko, ramybės ir įprasto gyvenimo. Tapusi Olivija Vest ji įsidarbina Sulūžusio Skląsčio rančoje. Čia, nuostabios gamtos apsuptyje, senojo rančos savininko ir išgelbėto šuns draugijoje, pamažu gyja jos sielos ir kūno randai. O kai susitaikyti su mirštančiu tėvu į rančą grįžta rašytojas Koulas Makdonas, po daugybės metų Olivija supranta dar galinti jausti.

Votleiko žudikas kalėjime nusižudė, bet policininkas Geidžas Bertonas neabejoja, kad tikrasis nusikaltėlis vis dar laisvėje. Geidžą graužia sielvartas dėl žuvusios žmonos ir nerimas dėl paauglės dukters, jis mirtinai serga, tad jo įtarimus kolegos laiko ligos sukeltomis klejonėmis. Tačiau Geidžas pasiryžęs paskutinį savo gyvenimo tyrimą atlikti iki galo.

Netrukus rančos apylinkėse randama nužudyta moteris – lygiai taip, kaip savo aukas pribaigdavo Votleiko žudikas. Vieną po kitos Olivija aptinka žinutes, primenančias kadaise patirtą košmarą. Ar gali būti, kad žudikas grįžo baigti to, ką pradėjo?

Žaidimas prasideda tik tada, kai abi šalys žino, kad žaidžia...