1917 metais užgrobę valdžią Rusijoje bolševikai nutildė šalies menininkus, revoliucijos ir pilietinio karo liudininkus. Daugumą tiesiog sunaikino. Kelis dešimtmečius literatūroje, kine, teatre, tapyboje, skulptūroje spindėjo plokščias „herojinės“ revoliucijos paveikslas. Kitos to meto įvykių versijos, neredaguotos ir nekupiūruotos, pasirodė tik XX amžiaus pabaigoje.

Rusų literatūros klasikas Michailas Bulgakovas — didžiojo bolševikų perversmo liudininkas, teisėjas ir auka. „Šuns širdis“, „Lemtingi kiaušiniai“ ir „Purpurinė sala“ — kupini satyros, grotesko, juodojo humoro alegoriniai kūriniai — įtaigiai atskleidžia pragaištingas tokių perversmų pasekmes. Juose rašytojas sujungė sovietinių laikų pradžios gyvenimo aktualijas su išmoninga fantastika. Įstabiai atskleistas tuometis gyvenimas, itin stipriomis emocijomis trykštantis dinamiškas pasakojimas žavi ir stulbina skaitytojus iki šiol.