Sokrato kalba teisme jo mokiniams kėlė apmaudą ir nerimą. Kodėl, užuot maldavęs pasigailėti, jis įžūliai klausė: kas politikui svarbiau – gražiai kalbėti ar sakyti tiesą? Ar demokratija pajėgi apginti teisingumą? Ar visuomenė žino, kas yra išmintis? Kodėl filosofą piliečių išrinktas teismas pasmerkia mirti? Nejau todėl, kad politinę bendriją jis prilygino rambiam žirgui, o save – jį geliančiam vabzdžiui? Knygoje Platonas atsako ne aiškindamas, o vaizduodamas – tokį Sokratą, kokį pažinojo tik jis. Ironišką, bebaimį, trikdantį ir patrauklų.