Viduramžių teologo ir filosofo šv. Bonaventūros veikalas „Sielos vadovas į Dievą“ (Itinerarium mentis in Deum), parašytas 1259 metais, yra vienas įdomiausių ir giliausių krikščioniškosios minties tekstų, kuriame savitai sujungiama ir į vieną konceptualų lydinį sulydoma teologinė, filosofinė ir psichologinė problematika. Kūrinį galima skaityti ir kaip teorinį traktatą, kuriame autoriaus požiūris, kaip įprasta scholastinėje brandžiųjų Viduramžių filosofijoje, grindžiamas racionaliais argumentais, ir kaip mistinės teologijos veikalą, atstovaujantį pranciškonų dvasinei tradicijai ir plėtojantį mistines paties šv. Pranciškaus Asyžiečio įžvalgas. Tai reikšmingiausias, originaliausias, didžiausio atgarsio susilaukęs, mistine ir filosofine prasmėmis giliausias šv. Bonaventūros kūrinys, dar Viduramžiais tapęs tiek mistinės teologijos, kuriai svarbus mistinių nušvitimų turinys, tiek ir filosofinės teologijos, kuriai labiau rūpi racionalus teologinių nuostatų pagrindimas, klasika. Jau 750 metų priklausydamas Vakarų filosofijos ir krikščioniškosios teologijos aukso fondui, šis įstabus kūrinys iki šiol neprarado savo teorinio aktualumo ir viliojančio mistinio žavesio.