Neprilygstamasis Kvirkas vėl pasirodo kitame kvapą gniaužiančiame romane, kuriame daug abejonių kelianti jaunos moters savižudybė nukala naują pavojų ir suktybių grandinę.

Po didelio pasisekimo sulaukusio romano „Kristina Fols“ įvykių praėjo dveji metai; ūmaus, kažkada labai daug gėrusio dubliniečio patologo Kvirko gyvenime daug kas pasikeitė. Jo mylimoji Sara mirė, netikras tėvas guli vienuolyno ligoninėje paralyžiuotas po sunkaus insulto, o Febė, Kvirko dukra, kurios jis ilgai nepripažino, vis labiau gūžiasi savin ir gyvena atsiskyrusi.

Paskutinį kartą nukentėjus dėl per didelio smalsumo, Kvirkui derėtų nepamiršti, jog nevertėtų kišti nosies ten, kur tikrai nereikia. Vis dėlto, kai gerokai primirštas pažįstamas kreipiasi į jį išdėstydamas istoriją apie įtariamą gražios jaunos žmonos savižudybę, senas Kvirko „potraukis įsikirsti į esmę iki gyvuonies, įsirausti į visa, kas paslėpta, tamsumas", vėl nubunda. Pradėjęs gilintis į miglotas Deirdrės Hant mirties aplinkybes jis atkapsto daug dalykų, kuriuos reikėtų taip ir palikti nuošaly, o jo mylimiems žmonėms kyla didelis pavojus.

Įtraukiantis, meistriškai parašytas, hipnotizuojantis romanas „Sidabrinė gulbė“ pateisina „Kristinos Fols“ įžiebtus lūkesčius ir „įkurdina“ Benjaminą Blacką (Johną Banville‘į) tarp geriausių detektyvo rašytojų.