Roma, 44-tieji metai po Kristaus. Senatorius Publijus Aurelijus Stacijus – ne tik gerbiamas patricijus, besimėgaujantis visais gyvenimo Romoje pranašumais ir besirūpinantis savo domus klestėjimu. Jo aštri akis ir nenuilstamas protas nesnaudžia: senatorius pastebi dalykus, kurių nemato niekas kitas. Pirmąją bylą savo gyvenime jis išsprendė vos įžengęs į vyro amžių.

„Saugokis šuns" buvo rašoma prie įėjimo į romėnų namus; toks užrašas po mozaika puikavosi ir prie provincijos turtuolio Gnėjaus Plaucijaus namo, pas kurį po atostogų Bajose kaip tik ketino paviešėti Publijus Aurelijus Stacijus. Tačiau vos tik atvykus viešnagę aptemdo baisi žinia: pirmagimis Plaucijaus sūnus Atikas įkrito į murenų baseiną ir žuvo. Siaubinga mirtis sukelia įtarimų. Tačiau padėtis dar paaštrėja radus ypatingą žiedą, po kurio akimi – kamėja – slypi keista pranašystė. Joje sakoma, kad trys šeimos atžalos pražus dėl žuvų, paukščių ir vabzdžių. Žuvys, paukščiai ir vabzdžiai supūdys vaisius... Atrodytų, kad tai – tik tušti žodžiai. Tačiau kai visi pamato antrąjį Gnėjaus Plaucijaus sūnų gulintį perskelta galva, kurią smailiu snapu lesioja garnys, net didžiausi skeptikai pradeda kalbėti apie likimo pirštą.

Publijus Aurelijus Stacijus privalo išpainioti Gnėjaus Plaucijaus šeimos intrigų, troškimų, pavydo ir neapykantos rezginį. Kad visi suprastų, ko iš tikrųjų reikėjo saugotis