Viduramžiais žmonės buvo labiau panašūs į vaikus - betarpiški, emocionalūs, rėksmingi, nuo žodžių greitai pereinantys priesmūgių kumščiais ir lazdomis, nesigėdiję garsiai gadinti orą, raugėti, spjaudyti ant stalo ir po stalu, šnypštis ant grindų ir kitaip 'nekultūringai elgtis'

Norbertas Eliasas teigia, kad galios monopolizacija centralizuotuose valstybėse, rinkos santykių plėtra ir šių procesų salygota didesnė žmonių tarpusavio priklausomybė padarė jų socialinę sėkmę vis labiau priklausomą nuo jų gebėjimo kontroliuoti emocijas ir apskaičiuoti savo elgesį.

Išskirtinį vaidmenį šiuose procesuose suvaidino karaliaus Liudviko XIV (1638 - 1715) rūmų dvaras, kurio etiketas ir papročiai tapo sektinais pavyzdžiais kitų Europos šalių valdovams ir aristokratams. Aristokrato gyvenimas pasidarė panašesnis į žaidimą šachmatais pagal elgesio taisykles, kuriomis ilgainiui buvo supančioti ir patys valdovai.