Marta jaučia, kad jai ne viskas gerai, bet niekaip nesupranta kodėl. Kadaise ji planavo parašyti romaną, bet dienas leidžia neišlįsdama iš po stalo. Jos vyrui Patrikui atrodo, kad nerimauti nėra ko. Tačiau, nepaisant nebesuskaičiuojamų susitikimų su gydytojais, išbandytų vaistų ir terapijos būdų, Marta žino – jai ne viskas gerai.

Septyniolikos jos galvoje sprogo bomba ir kažkas pasikeitė. Prieš ištekėdama Marta Patrikui prisipažino nenorinti vaikų. Patrikas sutinka, nes jam rūpi viena – kad Marta būtų laiminga. Tačiau ji nyksta, o talentą manipuliuoti žodžiais prisimena tik tuomet, kai aštriai atsikerta į artimųjų bandymus padėti.

Martai ne viskas gerai, o Patrikas nebeturi jėgų. Ji laukiama tik vaikystės namuose, kuriuose gyvenimais žongliruoja mažai kūrusi (ir daug gėrusi) skulptorė motina, garsus (niekada nepublikuotas) poetas tėvas ir žiojintis plyšys ten, kur Marta įpratusi jausti seserį.

Marta žino, kad jai ne viskas gerai ir, dievaži, nenutuokia nei kas, nei kodėl, tačiau tai nereiškia, kad jos istorija jau pasibaigė.