Šiame veikale "Prigimtinė teisė ir istorija" Leo Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – genealogiją ir reikšmę. Autorius atskleidžia priežastis ir aplinkybes, lėmusias įvairių epochų ir pasaulėžiūrų mąstytojų prigimtinės žmogaus teisės sampratą.

Šiuolaikinę politinės filosofijos krizę, autoriaus nuomone, sukėlė būtent atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę. Politinė filosofija, kaip, ko gero, joks kitas mokslas, yra stipriai veikiama subjektyvaus požiūrio į tiriamą dalyką. Kiekvienas į ją besigilinantis mokslininkas yra linkęs tuo pat metu pasijusti ir politiku, ir filosofu. Neretai tai sąlygoja įprotį vertinti reiškinius analizuojant ne juos pačius, o kitų nuomones apie juos, dažnai tendencingas ir kupinas išankstinio nusistatymo. Tokią išvadą jam leido padaryti kruopšti įvairių epochų autorių – nuo senovės iki naujausių laikų atstovų – veikalų analizė.