Andreï Makine (g. 1957 m.) – sibirietis, nuo 1987 m. gyvenantis Paryžiuje.

Atvykėliui iš Rusijos Prancūzija tebuvo vaikystės laikų vizija, kurią įskiepijo prancūzė jo senelė Šarlotė. Iš senelės jis paveldėjo meilę Prancūzijai ir prancūzų kalbai – ją ėmė laikyti sava. Tačiau Paryžius greitai išsklaidė šį artumo pojūtį. Autobiografiškiausiame savo romane „Prancūziškas testamentas“ rašytojas puikiai perteikia tą keistą būseną – jausmą, kad savo tėvynėje esi visiškai svetimas.

Kūrybinės biografijos pradžia buvo nepaprastai sunki, tačiau dešimt beviltiško skurdo metų Paryžiuje baigėsi, kai rašytoją staiga užgriuvo netikėta šlovė. 1995 m. už „Prancūzišką testamentą“ jis gavo ne tik Goncourt’ų, bet ir Médici premijas. Tai buvo dar negirdėta literatūros premijų istorijoje, – tas pats rašytojas pelnė du iš penkių reikšmingiausių apdovanojimų.

Emigrantas, vienišius, skurdžius, nesuprastas leidėjų, menininkas staiga tapo garsenybe, dėl jo rankraščių ėmė kovoti daugybė leidyklų. Dabar Andreï Makine – žinomas autorius, tačiau, nors ir pelnęs šlovę, toks pats fatalistas kaip anksčiau.

Garsiausias Andreï Makine romanas „Prancūziškas testamentas“ – subtilia kalba pasakojama reta likimo nublokštos į Rusiją prancūzės gyvenimo istorija. Pasakojama jos vaikaičio lūpomis, vaikaičio, kuris ir yra A. Makine; rusiška ir prancūziška vaikystė uždeda spaudą visam likusiam herojaus gyvenimui. Viskas romane be galo tikra, o drauge – be galo meniška.