Šis autorius garsus ir asmeniškais, įžūliais, provokuojančiais tekstais, ir ekscentrišku gyvenimo būdu. F. Beigbeder nevengia nei skandalingų pažinčių, nei meilės nuotykių, nei veiklos, už kurią baudžiama įstatymu. 2009-aisiais jis vidury Paryžiaus uosto kokainą nuo mašinos kapoto – o tai draudžiama net ir žvaigždėms. Rašytojas porai parų uždaromas į kalėjimą – taip su juo dar niekas nesielgė! Patirtas šokas priverčia jį grįžti į praeitį, pažvelgti į savo paties istoriją be įprasto maivymosi ir pasipūtimo.

Ir štai prieš mus – tikrasis Beigbeder veidas.

Tai istorija apie žmogų, kuris tapo kūniškų malonumų ieškotoju, norėdamas atkeršyti už tai, kad buvo paliktas, apie ciniku tapusį tėvą, nes jam buvo sudaužyta širdis.

Tai istorija apie vyresnėlį brolį, kuris darė viską, kad tik nebūtų panašus į savo tėvus, ir apie jaunėlį, kuris darė viską, kad tik nebūtų panašus į savo vyresnįjį brolį.

Tai istorija apie du vaikus, kurie galiausiai įgyvendino savo tėvų svajones, kad atkeršytų jiems už meilės trūkumą.

Tai istorija apie melancholišką berniuką, kuris augo nužudytoje šalyje su nepavykusios santuokos prislėgtais tėvais.

Tai istorija apie didžiosios išprususios buržuazijos mirtį visoje Prancūzijoje, išskyrus Paryžių, ir apie senojo kilnaus kilmingųjų luomo vertybių išnykimą. Tai istorija apie šalį, kuri pralaimėjo du karus, bet sugebėjo sudaryti įspūdį, kad juos abu laimėjo, o paskui prarado savo kolonijinę imperiją ir apsimetė, kad tai neturėjo jokios įtakos jos galybei.

Toks yra mano gyvenimas – kaip koks prancūziškas romanas.