Prieš du šimtus metų pasirodęs prancūzų autoriaus Viktoro Hugo romanas „Paryžiaus katedra“ narplioja sudėtingą siužetą ir skaudžias likimo temas.

Įdomus faktas, kad daug žmonių, kurie niekada nesilankė Prancūzijoje, žino apie gražiąją Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, o šis romanas prisidėjo ne tik prie jos populiarinimo, bet ir realaus išsaugojimo. Po prancūzų revoliucijos buvo sunaikinta daugybė gotikinės architektūros šedevrų, tačiau Viktoro Hugo romanas pavertė Paryžiaus Dievo Motinos katedrą nacionaliniu simboliu, kurį tauta nusprendė išsaugoti.

Romanas – didingas epas, kuriame rasite daug XV amžiaus pradžios Paryžiaus aprašymų. Šalia – jaudinanti meilės ir likimo istorija, kurioje Dievo Motinos katedra vaidina ne paskutinį vaidmenį.

Siužetas nukelia į 1482-us metus, kuomet Prancūzijoje karaliavo Liudvikas XI. Pagrindinė veikėja – gražuolė Esmeralda, augusi kartu su čigonais. Nepaprastai daili ir jausminga mergina traukia vyrų žvilgsnius ir ją įsimyli luošas katedros kuprius Kvazimodas, katedros kunigas, kapitonas Febas ir menininkas Grenguaras. Ar bent vienas gali padovanoti meilę, kurios trokšta Esmeralda?

Viktoras Hugo romane kalba ne tik apie žmonių jausmus bei ydas, bet ir tai, kaip individo raidą paveikia religiniai bei istoriniai įvykiai. Autorius liečia kultūrines ir visuomenines temas, kurios nelaimingos meilės istorijos fone tik išryškėja.

„Paryžiaus katedra“ – vienas žymiausių rašytojo kūrinių, įkvėpęs daugelį kitų autorių bei išlaikęs laiko išbandymą. Romanas – vertinga klasika. Pagal jį buvo sukurta ne viena opera, pastatyti spektakliai, miuziklai, baleto pasirodymai. Kūrinys taip pat sulaukė daugybės ekranizacijų, o kiekviena jų atgaivina norą dar kartą perskaityti šią nepamirštamą knygą.

Victor Hugo (1802-1885) – žymus prancūzų rašytojas, aktyviai įsitraukęs į visuomeninę veiklą. Jis rašė ne tik knygas, bet ir įvairius straipsnius, kuriuose išdėstydavo savo nuomonę apie aktualijas. Galima sakyti, kad autorius buvo savo laikų nuomonės formuotojas.