nyga, jau nepalydėta reiklaus autoriaus žvilgsnio.

Bet pratęsianti Justino Marcinkevičiaus poezijos gyvenimą, kalbėjimą žmogui lyg iš kokio aukštesnio žinojimo ar įgaliojimo. Po poeto mirties jo kūryba gyvena kitaip. Kitaip imame jausti bei suvokti ir Justiną Marcinkevičių – laisviau ir plačiau. Kritikai kalba apie Česlovo Milošo kontinentą; apie Justiną Marcinkevičių tinka sakyti – žemė. Ir vienintelė, ir visuotinė, ir pažadėtoji. Gyvenimas – galima pridurti. Meilė. Pareiga – neišvengiamai.

(...)