Man prireikė daugybės metų, kad tai suprasčiau: niekada nemylėsi savo motinos taip, kaip ji myli tave. Ji prisimena tave jau tada, kai buvai tik aguonos grūdas jos įsčiose. Pažinojo tave dar prieš tau atsirandant. Kaip įmanoma su tuo varžytis? Niekaip. Todėl taikstomės su tuo, kad motinos šantažuoja mus savo meile, leidžiame joms demonstruoti ją tarsi blizgų papuošalą, nes jų meilė tikrai viršesnė už mūsiškę.

Pirmuosius aštuoniolika gyvenimo metų Rouzė Gold Vots tikėjo, kad rimtai serga. Kentė skausmą, ją nuolat pykino, kartais be vežimėlio nė negalėjo judėti. Mama nebeleido jos į mokyklą, tampė po ligonines, ten buvo atlikti visi įmanomi tyrimai. Tačiau nė vienas gydytojas nesuprato, kas kamuoja Rouzę Gold.

Vienišai motinai Petei Vots kaip įmanydami padėjo kaimynai: pakišdavo petį išsiverkti ir rinko lėšas Rouzės Gold gydymui. Atrodė, kad Petė – šventoji, visiškai atsidavusi ligotai dukrai ir dėl jos atsisakiusi savo gyvenimo.

Tačiau paaiškėjo, jog Petė Vots – labai įgudusi melagė.

Po penkerių metų kalėjimo išėjusi į laisvę, Petė maldauja dukters ją priimti. Miestelio bendruomenė negali patikėti, kad Rouzė Gold sutinka. Petė tvirtina tenorinti susitaikyti. Teigia atleidusi dukrai, kad ją įdavė ir prieš ją liudijo. Bet Rouzė Gold motiną pažįsta. Petė Vots visada atsilygina.

Tačiau Rouzė Gold jau nebe ta paliegusi jos dukrelė.

Ir ji taip ilgai laukė mamos sugrįžtant...