Nujaučiau, kad vienintelė paslaptis, kurią verta ištirti, glūdi mūsų gebėjime priešintis šiam nesąmonių srautui, nešančiam mus tolyn nuo praeities, kurioje išbarstėme svarbiausią savo pačių dalį.

Andreï Makine (Andrejus Makinas, g. 1957) – Sibire augęs rusų kilmės prancūzų rašytojas, Prancūzų akademijos narys. Už romaną „Prancūziškas testamentas“ 1995 m. jam buvo suteiktos prestižinės Goncourt'ų ir Médicis premijos. Makineʼo kūryba išversta į daugiau nei 40 kalbų, ji gerai pažįstama ir Lietuvos skaitytojams – lietuvių kalba išleistos penkios jo knygos.

Naujausią Makineʼo romaną „Draugas armėnas“ galima laikyti fiktyvia paauglystės dienų autobiografija, pasakojimu apie atšiauriame klimate ir dar atšiauresnio totalitarinio režimo sąlygomis užgimusį autoriaus alter ego gebėjimą įžvelgti būties grožį ir didybę.

Trylikametis romano herojus gyvena vaikų namuose Sibire. Sovietmečio griūties epochoje galioja kumščio ir išlikimo bet kokia kaina „teisė“. Tačiau kai vietos mokyklą pradeda lankyti armėnas Vardanas, pasakotojui nusišypso laimė: jis patenka į paslaptingą „Armėnijos karalystę“. Tai – mažos armėnų bendruomenės buveinė Velnio galu vadinamoje miesto dalyje. Armėnai įsikūrę šalia kalėjimo, kur 5 tūkst. kilometrų nuo gimtojo Kaukazo sovietinio režimo įkalinti jų artimieji laukia nuosprendžio.

„Armėnijos karalystės“ miniatiūroje iškyla įstabios figūros, gebančios nepasiduoti režimo brukamam „sveikam laimės refleksui“, dėl kurio visa, kas svarbu, bet skaudina, perkeliama užmarštin. Leisdamas laiką su Vardanu pasakotojas ima pažinti kitą gyvenimo pusę, kurios netemdo buka jėga ir konkurencija, vienadieniai troškimai ir socialistinio gyvenimo farsas. „Armėnijos karalystėje“ tarpsta orumas ir pagarba žmogui, į jokius žodžius netelpanti meilė. Dangus toje karalystėje prasideda ten, kur baigiasi žemė, ir yra pasiekiamas kiekvienam, drįstančiam jį paliesti.