Kažin ar skaitytojas pradžiugs sužinojęs, kad tuoj bus mestas į kūrinio vidurį, nepasiūlius nei gelbėjimo rato, nei aiškaus horizonto, vis dėlto jis, tariamai suklaidintas, turėtų žinoti, kad autorius, palikęs jį vieną kapstytis simboliniame rate, siekia ne sugluminti, sugėdinti ar palaužti, bet veikiau padėti nepasiklysti. Pasiūlius pasitikti pradžią, jau apšilus kojas pabaigoje, skaitytojui suteikiama – kaip viliuosi – puiki galimybė išgyventi patį kūrybos procesą, kuriame ankstyvieji, naivesnieji tekstai buvo dailinami, gražinami ar net perrašomi ir todėl galiausiai tapo vėlesniais už paskiausiuosius. Štai kodėl norisi tikėt, kad kūrinys atskleidžia ne tik herojų pastangas ieškoti savęs skurdžiose perkeltinėse prasmėse ir metaforų banalybėje, žodžių atsitiktinumuose išplukdant jiems būtinybę atsižvelgti į tai, kaip jie yra pasakyti ir – sic! – kas jais sakoma, bet ir mano paties – gal ir mūsų visų – siekį tarsi pastverti save už pakarpos ir ironiškai išsišiepti tiesiai sau į veidą.– Andrius Jakučiūnas