Karai vos per trisdešimt ir ji siuva nuotakoms vestuvines sukneles. Deja, jos pačios gyvenimas nė iš tolo neprimena pakilios šventės: tėvas serga Alzheimeriu ir Kara vienintelė gali juo pasirūpinti; motina mirė, kai jai buvo dveji, o vyresnysis brolis Maiklas paliko namus vos baigęs mokyklą. Tėvo ir brolio nesutarimai net po daugelio metų temdo santykius, todėl visa pagalba, kurios Kara pagaliau sulaukia iš brolio, – sutikimas nusamdyti tėvui slaugytoją.

Atradusi laiko Kara užlipa į palėpę, į kurią vaikystėje tėvas griežtai drausdavo eiti. Tarp daugybės senų daiktų ji randa dulkėtą dėžę, o joje – šūsnį atvirlaiškių iš įvairiausių pasaulio kampelių... Kas ir kodėl penkiolika metų juos siuntė? Ar tai dėl jų buvo draudžiama įžengti į palėpę? Kara negali liautis apie tai galvojusi. Tačiau ko griebtis, jei vienintelis žmogus, galintis ką nors papasakoti, nebeatsimena net savo paties vardo? Kara supranta – lengva nebus, bet šįkart ji nepasiduos.

„Laiškai iš praeities“ – intriguojanti istorija apie šeimą gaubiančias paslaptis ir apie tai, kiek daug galime pasiekti pasikliaudami nuojauta. I. Clark šiame romane nesiūlo lengvų išeičių, tačiau palieka gerų permainų viltį.