„Politikai prieš rinkimus rūpinasi seneliais, o po rinkimų – savimi ir savo vaikais. Bet iš tiesų seneliai sutartinai niekinami, netgi užimantys aukščiausias pareigas to neišvengia. Demokratija draudžia visokią diskriminaciją, negalima niekinti žmonių dėl jų lyties, ligos ar invalidumo. Bet senatvė mūsų šalyje tampa gėda ir pažeminimu. Iš pensininkų netgi teisė į darbą atimta.

Vaikas nepyksta, jeigu pagiriame, kad suaugo. Vyresnis žmogus, išgirdęs, kad paseno, įsižeidžia, nors tai reiškia, kad tapo protingas ir vertas didelės pagarbos, kaip yra Alachą garbinančiuose kraštuose. Glosto savimeilę linkėjimai niekada nepasenti, būti amžinai jaunam ir seksualiam. Dėl to metai slepiami, o seneliai metę šeimas ima bėgioti paskui dvigubai jaunesnes mergeles, norėdami neatsilikti nuo dvidešimtmečių, ir pailsę be laiko palieka šią ašarų pakalnę. Giriami susilaukę vaikų septyniasdešimtmečiai ir vyresni, tačiau vaikų susilaukę vaikai peikiami, nors tai tas pats. Seneliai šeriami „Viagra“, moterims taikoma pakaitinė hormonų terapija, kad laiku nepereitų į natūralų gyvenimo tarpsnį – senatvę.

Senatvėje svarbu gerbti turimas vertybes, nebesidarkyti, kaip darkosi jaunimas, ir saugoti sveikatą. Čia prireikia ne tik geros gydytojų pagalbos, bet ir protingo paaiškinimo, kad ne visos ligos išgydomos, o visi vartojami vaistai turi negerą šalutinį poveikį.

Tokia padėtis paskatino parašyti šią knygą. Fantazijos prireikė nedaug – viską diktavo gyvenimas.“

Filomena Taunytė