Šis romanas – apie amžiną vyro ir moters nesugebėjimą suartėti ir amžiną vienas kito ilgesį, troškimą tapti ir ta pačia vienove, ir ta pačia gelme. Skaitytojas čia neras jokių meilės „technikų“ mokymo, bet gurkštels nesumeluotos erotikos grožio ir laisvės.

Knygos herojė Stella žiauriai nulinčiuojama lemties. Ji lieka sumaitota, sutrypta, praradusi viską, net vienintelį savo kūdikį. Bet dvasios jėga ir geismas gyventi neleidžia jai susinaikinti iki galo. Ir ji keliasi. Iš nieko. Iš pelenų, degėsių, iš skausmo. Ir tarsi visai netyčia, be jokių pretenzijų į aukštąjį meną atveria savo išgyventą kančią kūryboje. Ilgainiui Stella patiria lipšnią pripažinimo malonę ir net efemeriškos šlovės virpesius.

Priešingai nei debiutinio romano „Anarchistės išpažintis“ herojė, Stella nestoja į vieną gretą su didžiaisiais maištininkais, kovojusiais už visos žmonijos laimę. Ji kovoja tik už vieno mylimo žmogaus gyvastį.

Neverta sukti galvos, ką šios knygos autorė yra pati išgyvenusi, o kas – tik jos vaizduotės vaisius. Dalia Jazukevičiūtė yra nuostabi mistifikatorė, jos kuriamos istorijos – ne faktų, o kažko daugiau už faktus ieškančios sielos istorijos.