Romano „Jie grįžta per pilnatį“ veiksmas vyksta Vilniuje. Paauglei Bertai per vasaros atostogas pavyksta įsidarbinti italų, lenkų ir lietuvių kinematografininkų grupėje, kuriančioje filmą apie karalienę Boną.

Vos pradėjusi dirbti ką tik iškepta rekvizitininkė gauna pačių netikėčiausių užduočių. Viena iš jų – trūks plyš filmavimui parūpinti žmogaus kaukolę. Čia prasideda Bertos ir jos draugų Žygio bei Augio nuotykiai, kai išsitrina ribos tarp iliuzijos ir realybės, kai legendos (apie Žygimanto Augusto šmėklą, negalinčią gyventi be Vilniaus, apie prakeiktuosius Jonų bažnyčioje ir ten paslėptus lobius, apie vaiduoklį Dominikonų bažnyčioje ir kt.) virsta tikrove.

Vilnius šiame romane – tai to dingusio ir dabartinio miesto lydinys, jo žemėlapis nusidriekia ne tik erdvėje (Vilniaus katedra ir jos koplyčios, Varpinė, Valdovų rūmai, Rotušė, Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai), bet ir laike (XVI a. – Renesanso epocha – ir šių dienų Vilnius bei jo gyventojai, o vienas iš romano personažų gyvena jau penktą šimtmetį).