Debiutuojančio grafomano Algirdo Kaušpėdo knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ susideda iš 80 trumpų novelių, iliustruotų tragiškais architekto Arūno Kavaliausko piešiniais.

Knyga nežinia kodėl (įtariame, kad autoriai norėjo atrodyti mįslingai) suskirstyta į keturias „P“ dalis: „Pasakojimai“, „Patyrimai“, „Patarimai“ ir „Paraštės“.

Knyga neturi jokio siužeto ir jokios prasmės. Knygos herojai bičas ir kaimynas tyli arba kalbasi nuolatos gerdami alų. Taip jie, autorių teigimu, liudija meilę tautiniam aludarių paveldui ir išreiškia tylią buitinę rezistenciją esamam antialkoholiniam režimui.

Prie alaus aptariamos pačios įvairiausios nūdienos temos: nuo gyvenimiškų iki pseudofilosofinių, nuo anekdoto iki grotesko. Tai eklektiška, nenuoširdi, ironiška knyga. Todėl šią knygą patartina skaityti labai atsargiai, nedidelėmis dozėmis, nuolatos abejojant teikiamomis įžvalgomis. Primygtinai rekomenduojame, kritiškai įvertinus turinį, neišsiduoti, kad knyga jus papiktino (šią reakciją ir provokuoja autoriai), o su plačia šypsena pasiūlyti knygą perskaityti nieko blogo neįtariančiam artimui.

Knyga turėtų sudominti nieko neieškančius ir nemąstančius žmones, taip pat vietinius zombius, politikos ligonius, nevisaverčius, emigruoti pasiruošusius LR piliečius, žodžiu, daugelį Lietuvos skaitytojų.

Knyga aktuali ne dėl teikiamų atsakymų, bet dėl iškeltų klausimų!

Visos šioje knygoje aprašytos istorijos nužiūrėtos realiame gyvenime, tačiau neturi nieko bendro su autorių biografija.