Penki punktai apie šią knygą:

1. Rašiau ją trejus metus, bet yra čia ir senesnių tekstų.

2. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas: nuo reportažo iki novelės.

3. Daug kas buvo spausdinta „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“ ir kitur, tačiau daugelis tekstų naujai suredaguoti arba perrašyti.

4. Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.

5. Du lagaminai sniego. Tai tekstus siejanti metafora. Kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti. – Kęstutis Navakas

Giedra Radvilavičiūtė, prozininkė, eseistė:

Šitą knygą galima būtų apibūdinti taip: nuo gero gyvenimo kronikų rašytojas pasuko filosofinių gyvenimo kronikų link. O tada reikėtų aiškintis, ką tai reiškia. Tai būtų rimtas tekstas. Toks tekstas dabar suvokiamas kaip nuobodus. Knyga tapo preke, todėl aš pabandysiu ją pristatyti kaip bet kokią kitą prekę. Tarkim, flakoną naujų kvepalų.

Skaitykite šią knygą vienatvėje, tyloje ir vakaro prieblandoje – tada jos aromatas bus labiausiai jaučiamas. Patikusią esė iš karto pasižymėkite plona popieriaus juostele (skirtuku), kad staiga panorėję galėtumėte ją atsiversti bemiegę naktį. Jos aromato pagrindas: nepagaminamos dirbtiniu būdu melancholijos aiškiaregystė, išgauta iš natūraliai pūvančio, termitų graužiamo sandalo šerdies; aštriai skaudi atminties bergamotė; aukščiausiose lingvistikos „alpėse“ distiliuotas sąmojo čiobrelis; poetizmais išsišakojanti elegantiška gardenija – augalas, turintis pretenzijų į ūksmingą didžiulį sodą.

Aukštoji nata – intymumo pojūtis, kiekviename žmoguje jis sukirbės savaip. Žemieji tonai – skaitydami sapnuosite įtikinamus sapnus, tie sapnai bus iš kito žmogaus patirties, bet ją suvoksite kaip savo: „Sapnavau, kad kasiau ir lyginau smėlį ant kapo. Taip ilgai ir uoliai, kad galiausiai... atkasiau ją. Ji buvo išfokusuotų veido bruožų (juk nepamenu), lyg bangų nuskalautas medis. Apskritai buvo medinė. Neturėjo plaukų. Tu neturi plaukų, mama, pasakiau, aš turiu daug, imk. Tada ji bandė į mane prabilti. Dusliai, lyg prašnektų karsto medis.“

Kai perskaitysite šią knygą, stovėdami gyvenimo kryžkelėje ar gatvių sankryžoje daug kartų pūsite į vos vos atgniaužtą kumštį norėdami atgaminti jos palikto bučinio skonį..