RAUDONOS RANKOS, RAUDONOS RANKOS VISUR...

Turbūt visi paauglystėje pažinojome į Čarlį Krabtrį panašų vaikiną: niūrios piktavališkos mintys, bloga lemiantis šypsnys, visuomet laikosi atstu nuo kitų. Galbūt pagalvojome: toks paauglys galėtų padaryti ką nors siaubinga.

Prieš dvidešimt penkerius metus Čarlis Krabtris taip ir padarė – įvykdė žiaurią žmogžudystę. Tamsiuose interneto užkaboriuose dar ir dabar daugybė liguistai susidomėjusių žmonių nagrinėja ją lyg mistinį galvosūkį. Baisiausia – kad nusikaltimas įkvėpė ne vieną mėgdžiotoją. Baugina ir tai, kad paties Čarlio Krabtrio po nusikaltimo niekas taip ir nerado.

Visus šiuos metus Polas Adamsas nepajėgia pamiršti kraują stingdančio įvykio: ir žudikas, ir auka kadaise buvo jo draugai. Po dvidešimt penkerių metų, suprastėjus senos motinos sveikatai, Polui tenka grįžti į gimtąjį miestelį, vėl įžengti į Šešėliais vadinamą mišką, pereiti ištuštėjusiomis gatvėmis, vėl apsigyventi susvetimėjusiuose vaikystės namuose. Pasirodo, liūdnos praeities nepamiršo ne jis vienas.

Kažkas seka Polą. Kažkas miške kartoja kruvinas vaikų žmogžudystes. Kažkas stengiasi, kad nė vieno, susijusio su dvidešimt penkerių metų senumo įvykiais, neliktų gyvo.

Jis – name. Jis prakeiktame name.