Dailininko Jono Mackonio (1922–2002) atsiminimai – meninis dokumentas, atskleidžiantis tiek jo paties, tiek sutiktų žmonių, Kauno ir Vilniaus dailės institutų dėstytojų ir studentų, charakterius ir gyvenimo peripetijas, kalbantis apie išlikimo pokario ir sovietmečio laikotarpiu galimybę ir teisę būti savimi. Ši sudėtinga kelionė praeities takais, laiko pieva, – tai jautrus įsižiūrėjimas į kiekvieną išgyventą įvykį.

Iš jų nuosekliai dėliojamas likimas, kuris užrašytas tampa mūsų kultūros savastimi.