Šiame iškiliausiame A. Škėmos (1911—1961) romane svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje. Jos atsiskleidžia per pagrindinio herojaus Antano Garšvos sąmonę, kuri romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia šeimos praeities prisiminimai, desperatiška dabartis su dramatiškais meilės trikampio išgyvenimais ir laikas, vedantis herojų į beprotybę.