Anė vis dar negalėjo ištarti nė žodžio. Bet ji pakėlė savo akis, kuriose švietėnesuskaičiuojamos gausybės kada nors gyvenusių žmonių meilės šviesa, ir valandėlę žvelgė Gilbertui į akis. Kitokio atsakymo jam nebereikėjo.Jiedu užsibuvo senajame sode iki vėlumos, kol viską apgaubė malonios, tik Rojujeturbūt pasitaikančios sutemos. Reikėjo tiek daug visko aptarti ir prisiminti – kas kažkada buvo pasakyta, padaryta, išgirsta, pagalvota, jausta ir nesuprasta.