„Vasarą šiaurėje nakties kaip ir nėra; tai nesibaigianti, iš lėto brėkštanti vakaro prieblanda, bet ir tame lėtame sambrėškyje slypi kažkokia savita, žodžiais nenusakoma šviesa. Tai artėjančio vasaros ryto priešaušris. Vos baigiasi švelnių, tamsiai violetinių tonų vakaro simfonija ir dar tebevirpa paskutiniai pianissimo akordai, žiūrėk, vėl nubunda žavi didinga pirmojo smuiko melodija; prie jos netrukus prisijungia violončelė, ir tuojau pat ši, tik sielai girdima muzika iš visų pusių susilaukia džiugaus pritarimo: nuo tūkstančių šakų ir iš aukštybių pragysta įvairiabalsis choras, Ir vėl jau rytas, nors visai neseniai dar buvo vakaras...“