Apie Žmogiškumą kalbame nuolat. Šios vertybės ieškome savyje, šeimoje, kaimynystėje, bendruomenėje, teisme, mokykloje, valstybėje ir visame pasaulyje. Drauge pripažįstame, jog Žmogiškumas, nepaisant kartų, technologijų, santvarkų kaitos buvo ir tebėra mūsų bendros prigimties dvasinė išraiška. Deja, ateitis tai gali pakeisti. Mūsų atotrūkis nuo gamtos, gyvo bendravimo jau tampa grėsmingu pajautai ir jis toliau didės. Ar mes, mūsų palikuonys liksime žmogiški? Tai esminis kūrinio klausimas, narpliojamas būsimo pasaulio prielaidose. Šioje knygoje rasite tikėtinus žmonijos sukrėtimus, žmogaus padermių išsiskyrimus, už Žemės ribų pasmerktą skysčio distopiją, jos nužmogėjimo siaubą ir neįprastus kūrinio veikėjų likimus. Jūsų laukia beveik 600 metų trukmės epopėja apie Žemės, Žmonijos apokalipsę ir vėl atgimusio pasaulio viltį išgyvenusiai žalmėgių visuomenei. Ją į ateities socialinę utopiją ves paskutiniai žuvusios žmonijos atstovai ir Konstitucija – nepalaužiama dirbtinio proto bei jėgos mašina. Knygos istoriją pirmuoju (aš) asmeniu pasakoja jos liudininkas. Tai – jaunas filosofas-girtuoklis, netolimoje ateityje nelemto eksperimento dėka tapsiantis nemirtingu. Išskyrus amžinybę, jis neturi kitų pranašumų, yra pažeidžiamas, kenčiantis, vienišas. Beveik visą išsitęsusį gyvenimą herojus bėga nuo prigimties, žmonių, neigdamas savyje Žmogiškumą. Jį pripažįsta ir dramatiškai priima tik kūrinio atomazgoje. Tada, kai jam belieka vienintelė prasminga sielos paguoda – atsisveikinti su pasauliu, bent paskutiniaisiais gyvenimo metais atsidavus žalmėgių žmonijos gelbėjimo labui. Ar šioje mokslinės fantastikos, filosofijos ir netgi siaubo apysakoje yra vietos meilei, aistrai? Taip, tiesa tik vienpusei ir niekada neišsipildžiusiai. Tragiškas jausmas moteriai, kūrinio herojui taps pakopa aukštesnei, žmogiškai meilei. Ji, kaip savaiminis, nuoširdus įsitikinimas, laikomas svarbiausiu Žmogiškumo šaltiniu ir atsakymu į jo išsaugojimo klausimą.