Prancūzų filosofo ir mokslininko, krikščioniškojo evoliucionizmo, atstovo P. Tejaro de Šardeno (Pierre Teilhard de Chardin) pagrindinis veikalas „Žmogaus fenomenas“ parašytas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Jame sprendžiami svarbūs žmonijos pažangos, asmenybės bei visuomenės humanizmo klausimai. P. Tejaro de Šardeno pasaulio samprata skiriasi nuo neoscholastinio ir biblinio pasaulio aiškinimo. Remdamasis evoliucijos ir visuotinio reiškinių sąryšio idėjomis, jis siekia į vieną sistemą sujungti krikščioniškąjį pasaulio supratimą ir mokslinę evoliucijos teoriją bei sukurti naują mokslinę filosofiją antropologiją.