Mazame miestelyje dingsta mergina. Jos kunas nerastas. Byla laikoma isaiskinta, nusikalt nubaustas, nors tamsiy viety joje apstu.

Daugiau nei po dvidesimties mety Olofas Hagstriomas ryztasi grizti | kazkada jo atsisakius

seimos namus. Vos atsidures prie paradiniy dury, kuriy raktas, kaip ir kadaise, guli paslept tuo paciu akmeniu, jis supranta, kad nutiko kazkas baisaus. Viduje, tarsi isprotejes, drasko suo, tyro baisus dvokas, ant grindy telkso vanduo. Olofo tevas, kuris nebendravo su juo d desimmecius, tiso negyvas duse.

Sios keistos mirties tyrimas policijos detektyvei Eirai Sjodin pazadina seniai pamirstus kosmarus. Jai tebuvo devyneri, kai keturiolikmet Olofa Hagstrioma, pripazine kaltu del vie mergaites iszaginimo ir nuzudymo, issiunté j pataisos namus. Sis nusikaltimas paliko pec

visy miestelio gyventojy samoneje. Tarsi negyjanti zaida, baimè aptemde ir Eiros vaikysi

Niekas niekada miestelyje Olofo daugiau nemate. Iki dabar.

Sudétinga istorija, kurioje graksciai susilieja praitis ir dabartis. Tai itemptas ir puikiai par

romanas apie atminties fenomena ir kaltes jausma, pasakojimas, kuriame niekas nèra ta