Jolitos Skablauskaitės romanas „Žiežulės" – tai siurrealistinis, itin plastiškas pasakojimas apie žmones, apdovanotus neįprastais gebėjimais – įžvelgti tamsiausias žmogaus prigimties gelmes, regėti vaizdinius, kuriuose užkoduota materijos, laiko, kosmoso paslaptis. Tačiau tai nėra vien palaima, galimybė prasilaužti į anapusines, už patyrimo esančias erdves, bet sukelia ir neviltį, egzistencinį šleikštulį, potraukį mirtin, aiškiai suvokiant visa ko neišvengiamą irimą, entropiją, dvasinį ir fizinį žlugimą. Ar talentas, grožis, laimė, kylantys iš tamsiųjų, „raganaujančių" būties versmių, yra gėris ir neginčijamos vertybės – esminis klausimas, kankinantis ir autorę, ir jos sukurtuosius.