„Žemė“ emigracijoje tapo naujosios poetų kartos, subrendusios prieškaryje ir skaudžiai išgyvenusios tragišką tremtinio dalią, poetiniu, o kartu ir pilietiniu manifestu. Tarpukario ir karo meto lietuviškas literatūrinis paveldas „Žemės“ antologijoje susilydė su vakarietiškomis idėjinėmis tradicijomis. Iš prancūzų, anglosaksų ir vokiečių literatūrų žemininkai perėmė ontologinį nerimą, susiejo jį su egzilės beiliuziškumo ir stoiškos baigmės savijauta. „Žemės“ antologija pasiūlė lietuvių literatūrai naują meninį diskursą, grindžiamą ironišku vakariečio stoicizmu ir dramatiška įtampa ties pralaimėjimo riba.