Ši knyga, sąlygiškai pavadinta „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“, sudarytojo mintyse atsirado dar 1996 metais, renkant medžiagą Žemaičių istorijai. Pirmiausia – tai gausi korespondencija, rankraščiai ir Lietuvoje beveik niekam nežinoma knyga „Žemaičių Kunigaikštystės statistika“, išspausdinta Prancūzijoje 1839 metais, ir gausi medžiaga 1830–1831 metų sukilimui Žemaičiuose tyrinėti, saugomi Lenkų bibliotekos Paryžiuje Rankraštyne bei Sedos parapijos archyve, Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje, taip pat Kunigaikščių Čartoriskių bibliotekos Krokuvoje Rankraštyne ir Ikonografijos skyriuje.

Prieš akis atsivėrė daug ypač svarbių Žemaičių sukilimų 1794, 1830–1831 ir 1863–1864 metais istorijos puslapių – kovų savo žemėje ir kovų emigracijoje, kovų už viešąją Europos nuomonę ir ypač skaudžius smūgius, kurie net kelioms iš Žemaičių kilusioms sukilėlių kartoms lėmė fizinį ir dvasinį sunaikinimą arba sunkią bedalio emigranto „klajūno“ dalią; ypač jauniems Telšių bajorų mokyklos, Kražių gimnazijos, Vilniaus ir Tartu (Dorpato) universitetų studentams ir absolventams. Kartu iškilo ir ypač ryškių Žemaičių bajorų Gadonų, įgijusių puikų išsilavinimą, talentingų organizatorių, rašytojų, jaunimo švietėjų ir Lenkijos, ir Lietuvos kultūrai itin svarbių institucijų – Lenkų bibliotekos ir muziejaus Paryžiuje, Kunigaikščių Čartoriskių bibliotekos ir muziejaus Krokuvoje kūrėjų, mokslo bei meno talentų rėmėjų, susiejusių kelių giminės kartų ir atšakų likimą su visomis tautą ištikusiomis tragedijomis ir ištikimai jai tarnavusiomis, kurių patiems talentingiausiems niekada nebebuvo leista sugrįžti į gimtuosius Žemaičius.