Įžymiojo prancūzų rašytojo romano „Žanas Barua“ herojams nerūpi siauros individualios problemos, jie pasinėrę pačiame savo meto visuomeninės kovos sūkuryje. Aktyviausias iš jų - Žanas Barua, sukilęs prieš bažnyčios galią, prieš tuos pančius, kuriuos ji uždėjo žmogaus minčiai.

Tai mąstytojas, po ilgos vidinės kovos išsivadavęs iš religijos dogmų vergijos ir trokštantis išvaduoti kitus. Tai vienas iš šio amžiaus pradžios visuomenės veikėjų, aistringai kovojusių prieš reakciją, už demokratijos idealus.

Romano herojus gyvenimo gale susvyruoja, atsižada savo įsitikinimų. Žano Barua tragedija atspindi bendrą tuometinės Prancūzijos visuomeninės minties krizę. Ir vis dėlto knygoje dominuoja optimistinė gaida. Abejonių palaužto Žano Barua antipodas romane - Markas Eli Liusas, didžiai šviesi asmenybė, dvasios tvirtumo ir pasiaukojimo tarnavimo žmonijai simbolis.

Itin reikšminga ir paskutinė romano scena - skaitymas Žano Barua testamento, parašyto prieš daugelį metų, pačiame jėgų klestėjime: tai testamentas ateisto, tvirtai tikinčio žmogaus galiomis, žmonijos progresu, proto ir teisingumo pergale.