„Žaidimas baigtas“ („Final de Juego“, 1956) – tipiška Julio Corta'zaro knyga, kaip ir romanas „Žaidžiame „klases“ pagrįsta skaitytojui siūlomu žaidimu. Knyga, kurią sudaro 18 apsakymų, suskirstyta į tris dalis pagal sudėtingumo lygmenį – nuo paties paprasčiausio iki sudėtingiausio, kitaip tariant, pasak autoriaus, kiek pastangų turėtų padėti skaitytojas, stengdamasis suprasti (arba manyti supratęs) kiekvieną apsakymą. Tai vienas reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lotynų Amerikos literatūros apsakymų rinkinių, vienas tų brandžių vaisių, kuriuos sunokino tiek magiškasis realizmas, tiek dar tik besiformuojantis postmodernizmas. Lyg rimtai, lyg žaisdamas, J. Cortazaras siūlo skaitytojui mintį pasvarstyti apie galimą gretutinių pasaulių egzistavimą mūsų visatoje („Nakčia, aukštielninkas“), apie susidvejinimą su gyvūnais („Aksolotlis“), apie fantastikos elementais perpintą tikrovę. JULIO FLORENCIO CORTAZARAS (1914 08 26 – 1984 02 12) – argentiniečių rašytojas, vienas žymiausių XX amžiaus autorių, lyginamas su Jorge Luisu Borgesu, Čechovu, Edgaru Allanu Poe, naujojo Lotynų Amerikos romano kūrėjas. Gimė Briuselyje, Argentinos konsulo Belgijoje šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Buenos Airėse. Nebaigęs sostinės universiteto literatūros fakulteto, septynerius metus mokytojavo provincijoje, vėliau dėstė Mendosos miesto universitete. 1951 m. išvyko tęsti studijų Paryžiuje, liko ten gyventi ir ilgus metus dirbo UNESCO vertėju. 1938 m. debiutavo kaip poetas simbolistas poezijos rinkiniu „Presencia“ („Būvis“), slapyvardžiu Julio Denis. Eilėraščius rašė visą gyvenimą, tačiau pagarsėjo savo neįprasta proza.Pirmąjį apsakymą „Užgrobtas namas“ išspausdino 1946 m. J. L. Borgeso leidžiamame žurnale. Jau kūrybos pradžioje išryškėjo J. Corta'zaro polinkis laužyti tradicines literatūrines normas, tikrovę derinti su fantastika, primesti savo žaidimo taisykles, stulbinti skaitytoją netikėtais siužeto vingiais.Pasaulinę šlovę pelnė romanais „Žaidžiame" klases“ („Rayuela“,1963), „Laimėjimai“ („Los premijos“, 1960), „Manuelio knyga“ („Libro de Manuel“, 1973), tačiau mėgstamiausiu žanru laikė apsakymą, sakydamas, jog „romanas laimi taškais, o apsakymas turi laimėti nokautu“. Gaila, bet iš keliolikos jo apsakymų rinkinių – „Žvėrynas“ („Bestiario“, 1951), „Žaidimas baigtas“ („Final de Juego“, 1956), „Slaptas ginklas“ („Las armas sekretas“, 1959), „Kronopų ir famų istorijos“ („Historias de cronopios y de namas“, 1962), „Visos ugnys – ugnis“ („Todos los fuegos el fuego“, 1966), „Toksai Lukas“ („Un tal Lucas“, 1979), „Mes taip mylime Glendą“ („Queremos tanto a Glenda“, 1980) ir kt. – lietuviškai pasirodė tik keletas apsakymų.Rašytojas mirė Paryžiuje nuo leukemijos, palaidotas Monparnaso kapinėse. 2006 m. Paryžiaus municipalitetas, pagerbdamas rašytojo atminimą, jo vardu pavadino aikštę Šventojo Liudviko saloje, kur vyksta jo apsakymo „Laumės plaukai“ („Las babas del diablo“) veiksmas. Yra tokia tradicija: lankant J. Corta'zaro kapą, palikti taurę vyno ir lapą popieriaus, kuriame nupieštas žaidimas „klasėmis“. J. Cortazaro kūryba tokia populiari, jog, pasak literatūros kritiko Fernando Gasparo, dar pasitaiko žmonių, klausinėjančių, kur yra Cortazaras. Kai kas jį matęs tai Paryžiaus metro keleivių minioje, tai kvailiojantį su sraigėmis bare netoli Liuksemburgo sodo, tai kitame Paryžiuje, jo romanų mieste.