Monografijoje nagrinėjama XX a. pirmųjų keturių dešimtmečių lietuvių novelistika. Nustatomi svarbiausi jos raidos etapai, atskirų rašytojų vieta žanro istorijoje. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į kūrinių semantiką - pasaulio ir žmogaus sampratą, teksto meninį informatyvumą. Derinamas istorinis ir tipologinis požiūris.