Studija yra pirmoji autorinė monografija, pristatanti Vytautą Didįjį kaip Lietuvos valdovą, jo plačią veiklą ir jos rezultatus, lemtingus Lietuvos valstybės raidai ir likimui. Originali ir novatoriška šios istorinės asmenybės biografijos struktūra, išskirianti tiek chronologinius Vytauto valstybinės veiklos periodus, tiek svarbiausias veiklos kryptis ir temas. Studijoje autorius apžvelgia iki jo buvusius Vytauto epochos istorinius tyrimus, juos susistemina, lygindamas tarpusavyje parodo jų trūkumus, kuriuos ištaiso savo originaliomis bei novatoriškomis mintimis. Vytautas buvo besibaigiančių viduramžių Lietuvos valdovas, siekęs tautinių tikslų ir Lietuvos valstybės galios. Jis gavo iš savo tėvo Kęstučio sunkų, kai kuriais atžvilgiais tragišką palikimą. Iš jo buvo atimta tėviškė Trakai, o pats buvo išsiųstas į rusų žemes daliniu kunigaikščiu. Lietuvos vairas buvo jo dėdės Algirdo palikuonių rankose. Palaikomas lietuvių, ypač žemaičių, ir svetimos jėgos remiamas, Vytautas susigrąžino valdžią Lietuvoje ir keturiasdešimt metų jai vadovavo. Per tą laiką jis sugebėjo modernizuoti valstybę, apginti ją nuo kaimynų pretenzijų ir kartu su Jogaila pakrikštyti lietuvių tautą bei priartinti ją prie katalikiškos Europos. Amžininkų liudijimais, Vytautas buvo nepaprastai energingas žmogus, griežtas ir teisingas teisėjas, talentingas karo vadas bei kariuomenės organizatorius. Studijoje, pasireminat gausiais istoriniais šaltiniais, išsamiai aptariama Lietuvos Didžiojo kunigaikščio asmenybė, jo vidaus ir užsienio politika, pastangos išsaugoti Lietuvos savarankiškumą, indėlis plėtojant krikščionybę Lietuvoje.