Antono Čechovo pjesė „Vyšnių sodas“ – vienas iš ryškiausių ir žymiausių XX a. draminių kūrinių. Tai paskutinė Čechovo parašyta pjesė, netrukus po pasirodymo užvaldžiusi ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio teatrų scenas. Pjesėje „Vyšnių sodas“ pasakojama apie rusų aristokratę, dvarininkę Liubovę Ranevskają, kuri grįžta iš Paryžiaus, kai šeimos dvaras jau skendi skolose ir netrukus bus parduodamas varžytinėse. Po daugybės metų Paryžiuje su dukra į gimtinę grįžusi Liubovė sunkiai priima žinią apie dvaro bankrotą. Visi supranta, kad reikia sprendimo – dar galima parduoti ar išnuomoti dvarą ir jo buvusių šeimininkų pasididžiavimą – vyšnių sodą. Tačiau Liubovė negali priimti sprendimo ir laukia, kol viską sutvarkys likimas. Prarasti dvarą, o ypač vyšnių sodą, visiems reiškia prarasti saugumą, namų jausmą. Kiek laiko įmanoma ignoruoti realybę ir negalvoti apie ateitį? Koks jausmas palikti savo namus, girdint kaip puoselėtame vyšnių sode pokši kirviai? Pats A. Čechovas šią pjesę vadino komedija su farso elementais, tačiau daugelis režisierių, net pats Stanislavskis, ją interpretavo kaip tragediją. Vis dėlto daugelis teatro kūrėjų siekia atskleisti šio kūrinio dualumą.