Tai knyga apie Lietuvai esmingus šimtmečio senumo įvykius jų dalyvio akimis.

Negali nesigėrėti atsiminimų autoriaus Stasio Butkaus asmenybe. Žavi jaunuolio, net paauglio, pilietinė branda. Štai 1912 metų laikraštyje išspausdintoje žinutėje iš gimtosios apylinkės jis, penkiolikmetis vaikinukas, rašo: „Ne Amerikon reikia mums eiti, bet išmokti kokio amato ir likti Lietuvoje“. Atkakliai lavinasi savarankiškai. Po kelerių metų kaimynė apie jį pasakys: „Knyga iš rankų neiškrisdavo“. Į savanorius – ieškoti „Lietuvių ir Žemaičių vaisko“ – veržiasi iš namų net nesveikuodamas. Tokiam jaunuoliui tarsi paties likimo buvo lemta patekti į būrį karių, kurie 1919 metų sausio 1-ąją Gedimino pilies bokšte iškėlė mūsų Trispalvę.

Atsiminimų knygoje kiekvienas rasime sau įdomių dalykų. Šalia reikšmingų politinių įvykių, kautynių ir buitinio kareivių gyvenimo aprašymų, bus smagu aptikti kad ir tokį faktą, kaip besikurianti Lietuvos kariuomenė žygiams ėmėsi pritaikyti lietuvių liaudies dainas – kurios iš jų tiktų žygiuojant į koją. Pirma tokia daina tapusi „Pelėda“: Išėjo tėvelis į mišką…

Atsiminimų kalba nuoširdi, paprasta, trumpasakė, todėl juos perskaitai vienu prisėdimu.

… Šitaip per knygą nenutrūksta kartų santaros, tautos ir Tėvynės istorijos grandinė.