Dar vakar šie žmonės gyveno įprastą gyvenimą: turėjo jaukius namus, artimuosius, draugus, dirbo, mylėjo. Ir dar vakar jie nė už ką nebūtų sutikę atsidurti vienoje draugijoje. Nuo šiandien jiems lemta būti kartu ir jie teturės vienintelį troškimą – išgyventi.

Prabangiame Pamaskvio rajone gyvenančius Anią ir Seriožą pasiekia žinia – Maskvoje kilo mirtino gripo epidemija, ji nebesuvaldoma ir žaibiškai plinta, miestas uždaromas. Netrukus liaujasi veikti telefono linijos, internetas, dingsta elektra. Serioža ir Ania supranta – jie neturi kito pasirinkimo, tik viską palikti ir bėgti kuo toliau nuo žmonių ir mirtino užkrato. Laimei, tokia vieta yra, tai Seriožos medžioklės namelis pačioje Rusijos šiaurėje, Vongo ežero saloje. Serioža ir Ania pasiima brangiausius – sūnų ir tėvą, prie jų prisideda menkai pažįstami kaimynai bei Anios taip ir nepripažinę Seriožos draugai; slapta nuo Anios Serioža dar pasiima ir pirmąją savo žmoną su jųdviejų sūneliu. Keli visureigiai su keista draugija pajuda laukinės šiaurės link.

Likimo negailestingai suvestų bendrakeleivių laukia keli tūkstančiai mirtinai pavojingų kilometrų per visą užsnigtą Rusiją Karelijos link. Tušti miestai ir sudeginti kaimai, kiekviename kilometre tykanti grėsmė ir vis didėjanti panika. O maisto atsargos nenumaldomai senka, o priešiškumas vienas kitam didėja. Ar jiems pavyks išbūti kartu, kai išgyventi atrodys svarbiau, nei išlikti žmogumi?

Įtraukiantis ir provokuojantis „Vongo ežeras“ netelpa į vieno žanro rėmus – tai ir išlikimo istorija, ir kelio romanas, ir sukrečianti psichologinė drama. Žmogiškumo išbandymas čia tenka paprastiems žmonėms – jų vietoje nesunku įsivaizduoti bet kurį iš mūsų.

„Vongo ežero“ tęsinys knyga „Likę gyvi“.