Penktame tome spausdinama smulkioji proza (vaizdeliai, novelės), sukurta 1912–1921 m. laikotarpiu, romano „Svetimos kaltės“ fragmentas ir „Krizė“ – autoriaus žodžiais, romanas „iš nusigyvenusių dvarininkų gyvenimo“.

Tačiau kūrinyje atsiskleidžia kur kas platesnė ketvirtojo dešimtmečio pradžios Lietuvos panorama, skaudžiai iškeliamos socialinės bei moralinės lietuvių visuomenės ydos (karjerizmas, biurokratizmas, korupcija), tautinės kultūros ugdymo problemos.