„Visumos siekianti Putino prigimtis – intravertiška savistaba ir ekstravertinė išorinio pasaulio analizė – paliko žymių pėdsakų ir XX a. Lietuvių literatūrinių formų, meninių struktūrų raidoje. Netilpdama viename žanre, ji ieškojo įvairių žodžio raiškos būdų ir galimybių: be lyrikos, kilo būtinybė pasisakyti dramos, epo, meno kritikos kalba. Šalia to, daug dėmesio Putinas skyrė literatūros teorijos ir istorijos studijoms. Jų ypač reikalavo literatūros profesoriaus pareigos. Teorinė Putino mintis, tolima sustingusiam Goethės ironizuotam vagneriškajam akademizmui, kilo iš gilių gyvenimo paskatų, meninio vyksmo poreikių, skatino mūsų moderniosios kūrybos raidą, padėjo įtvirtinti fundamentines meno autonomiškumo nuostatas. Putinas žadino meninių idėjų sąveiką, stimuliuodamas kultūros brandai Reikšmingų daugialypių meno formų augimą.“

Irena Kostkevičiūtė